Gerokai pasaulio laimėjimais besinaudojančios, seno smetoniško stiliaus kepurėmis pasipuošusios siauruko stoties moterėlės- traukinio palydovė Deimantė Rukšėnaitė ir stoties administratorė Danutė Augustinienė.

Laimingą kelionę pranašaujanti Vilties gatvė

Daugiau vilties

Anykščių Vilties gatvėje stovi geležinkelio stoties rūmai - pusantro aukšto, stilingi, grakštūs ir neįprastai siauri, tarsi tai būtų sėkmingai Gerosios Vilties iškyšulio link plaukiančio burlaivio  korpusas. 
Dundėjimo skambesys, skubių žingsnių aidai, tamsių rudens ir žiemos vakarų atšvaitai, laukimas ir šioks toks rūpestis kažkur pasaulio užmarštin nuplasnojo. Nebeišnyra raudona kepure pasipuošusio  budėtojo figūra, nebepakelia šviesaus disko - palaimingą leidimą lemiančio buvęs stoties viršininkas Jonas Beliauskas. Jis net penkiasdešimt metų stoties pasauliui vadovavo ir niekas jo neišstūmė. Puikiausių savybių viršininkui taip reikalingų kupinas žmogus buvo: protingas, gražus, stiprus, lankstus, gudrus, nerūkė, negėrė prastų gėrimų, jaunystėje gerai žaidė krepšinį, o vėliau pasižymėjo žaisdamas šachmatais. Antrame aukšte, kur legendinis viršininkas su šeimyna gyveno, taip pat tyla tylužė.
Tik kartais stoties administratorė Danutė Augustinienė, bajoriškai šviesaus veido ir nuotaikos svyruojančios, atsiliepia telefonu, į knygą keleivių, rezervuojančių bilietus, pavardę ir kitus duomenis įrašo. Reisai tik savaitgalį, tad šiltmečiu ne visi norintys į šešis nedidžiausius raudonšonius vagonėlius susikemša. Deimantė palydoviškais žingsneliais, savąją elegancija krypuodama, šviesiais garbanotais plaukais švytuodama, laiptais spėriai užbėga. Ir vėl tylu - nebetiksi senasis laikrodis - tiksliai tiksėjęs šveicariškas mechanizmas, ratukai, rateliai sustingę laike, tik vėjas tarp senmedžių užstrigęs ūžteli ir langelį atdarą sujudina, sugirgždina...

Tautinis patriotinis kabinetas

Rytas, žengiu į stotį, po kojomis, kietais batų padais suskamba šimtametės plytelės. Milijonai keleivių ir praeivių taip jų ir nesutrynė, tik veik visur spalvas visiškai iki pilkumos nuzulino ir net duobes išmynė. Rakinu duris, tas smetonlaikyje T. Tilmanso kompanijos Kaune pagamintas, tauriai tebeblizgančias lentele su užrašu „Stoties viršininkas“. 
Aplinka čia - kaip tarpukariu, kaip apie 1939-ius, auksinio Lietuvos amžiaus metus. Optimistinis herbas - juk žirgas su pakelta uodega, Vytautas Didysis, mūsų pagoniškos imperijos kūrėjas, rūsčiai rūpestingu ir teisingu žvilgsniu veria tautinį nusidėjėlį, paglosto susipratusį tautietį. Perverskite gyvenimus savo, sugrįžkite prie tautinių vertybių. Čia ir sėkmingą investiciją su kasmetiniu 5 procentų pelnu 1897 m. garantavusi geležinkelio linijos Naujieji Švenčionys - Panevėžys akcija - obligacija, ir didvyriškų mūsų tautos vyrų portretų vinjetė. Tikrų tikriausia tautinių žiedų puokštė su Basanavičiumi, Kudirka, Valančiumi ir veik niekam nebežinomu narsuoliu karininku Juozapavičiumi, karžygiškai už tėvynės laisve žuvusiu Alytuje 1919 m. Užsidėk tarpukario laikų kepurę. Puošnią, su išmaniu Susisiekimo ministerijos ženklu, kuriame ir traukinio ratas rieda, ir aviatorių sparnai skleidžiasi, ir paštas bei radijas žaibais šmėžuoja, ir inkaras ne gelmėn tempia, bet į jūras plačiąsias plaukti kviečia. 
Verstelėjus viršininkišką stalčių, istorija su kiekvienu daikteliu veriasi, knygą verčiame ir „Naujosios Lietuvos“ žodžius iš 1938 - ųjų skaitome: „Dabar nebeklausia, ką tu dirbi, bet kaip tu dirbi, nebeklausia, kiek tu turto paveldėjai, bet žvelgia, koks tu žmogus, kaip supranti visuomenės reikalus...”

Kooperatyvo viltis

Didysis kooperacijos sąjūdis visa grožybe ir nauda tarpukariu skleidėsi. Kiekviename miestelyje sumanesni lietuviai katalikai į kompanijas būrėsi, prekyba verstis bandėsi. Valdžia juos palaikė ir supratimas atėjo, kad čia toks pat garbingas ir lietuviškas verslas kaip ir žemdirbystė. Ne tik žydams gėrybės, bet ir lietuviams. Logiška buvo kurtis prie pat stoties, kur judėjimas, geležinis kelias su vieškeliu kryžiuojasi, kur tolimesnės kelionės į didesnius miestus ar užsienius ir prasideda, ir baigiasi. Čia ir parduotuvės kooperatyvo „centralinės“ vieta. Tik sukis, pardavėjau, tik gebėk žmogui atsakyti, pasiūlyti ir parduoti. Kaina čia teisinga be „užprašymo“ - derėtis nereikia, ne taip, kaip pas klastingą kitatautį, kuris didžiai pakėlęs su klasta ir pasigėrėjimu, jei jau užsispiri, neperki, nuleidžia. Didelis „ermidelis“ čia būdavo bekonų supirkimo dienomis - visa gatve nusidriekdavo vežimų su baltuojančiais riestasnukiais eilė. Menka dėmelė kiaulės kūne galėjo lemti jos savininkui nesėkmę, ir sėkmę geležinkelio tarnautojui ar mėsininkui, gebančiam iš kantrybės netekusio ūkininko daug pigiau kiaulaitį įsigyti.
Ir sovietai atėję kooperatyvo naikinti nedrįso, nors jo tik parodija teliko - valdiška jau viskas buvo, nors ir pasiliko narių knygutės, šioks toks mokestis ir galimybė kartais gauti reikiamą prekę. Didžiulis sandėlis - tikras ekonominis tigras galėtų čia ir šiandien užgimti.

Tvin Pykso baladės

Lyja lietus, barbena kaip kulkosvaidžio kulkomis lašai į paviljono stogą. Tremties kampelis vaizdais sibiriniais į atmintį beldžiasi, Eligijaus Smetonos sugrįžimo iš Vorkutos masyvus lagaminas, pamaldžių lagerio lietuvaičių iš duonos nulipdytas rožančius. 
Juoduliu tauriu spindi senas garvežys „Škoda”, alumi garsiame mieste Pilzene 1949 m. pagamintas, o mano egzotiškas „Soni“ kasetinis grotuvas „bitlų“ melodiją skleidžia. Įsiklausyk į žodžius ir įsivaizduok: mistinė limonado upė, šokolado krantai, žali aksominiai medžiai, gyvulėliai, žmogeliai ir Liusi su deimantais danguje - LSD. Šalia tamsusis ir senasis sandėlių korpusas. Taip taip, ten vaidenasi prieš pat vidurnaktį, tai mūsų Tvin Pyksas...
Žavųjį sandėlį visai nesenai nupirko A. Baranausko ir A. Žukausko - Vienuolio memorialinis muziejus, vis su mintimi, viltimi siauruko istorijos ekspozicijas plėsti, kad dar įdomiau čia būtų, kad kuo ilgiau įstrigtų ir nakvynei Anykščiuose pasiliktų. Tik nebebus jau vaiduoklių, nebebus Tvin Pykso. O gal?

Palikite komentarą

0

Komentarai (1182)

Įkelti ankstesnius komentarus

Ar planuojate emigruoti?

Taip - 47.5%
Ne - 40.7%
Jau emigravau - 11.9%

Viso balsų: 59
The voting for this poll has ended on: Gruodis 27, 2018
Fondo logo